Vienas strėlės šūvis Panemui grąžino viltį.
Laisvė pagaliau atrodo ranka pasiekiama.
Tik pirmiau Ketnė turi suvesti asmenines sąskaitas su Snou.
„Ketne Everdin, liepsnojanti mergaite, tu įžiebei kibirkštį – jei jos neužgesinsim, įsiplieks ugnis, ir visas Panemas virs pragaru.“ Tąkart prezidento Snou ištarti žodžiai buvo pranašingi. Po maištu pasibaigusių specialiųjų Mirties žaidynių Sostinė su žeme sulygino 12-ąją apygardą – liko tik nuodėguliai ir nespėjusiųjų pabėgti kūnai. Tik nedidelė grupelė gyventojų buvo išgabenti į Juodąsias dienas stebuklingai išgyvenusią 13-ąją apygardą, kuri ir pakurstė Panemą sukilti. Dabar maištininkai nori, kad Ketnė taptų sukilimo simboliu, visos šalies vedliu – jų strazdu giesmininku.
Mergina žino, kad požeminis 13-osios apygardos pasaulis – tik laikinas prieglobstis, kad anksčiau ar vėliau kova su Sostine apims visą šalį ir pasprukti nebebus kur. Tačiau ar tai – jos kova? Ar ji pajėgs įkvėpti ir į akistatą su mirtimi vesti tūkstančius apygardų žmonių? Ar ji turi tokią teisę? Visos Ketnės abejonės išsisklaido, kai vieną dieną, grįžusi į 12-ąją apygardą, tarp pelenais virtusio miesto sienų ji randa šleikštų kvapą skleidžiančią baltą rožę. Snou metė dar vieną iššūkį – ir Ketnė nenurims, kol neatkeršys jam už prarastas gyvybes, už patirtus žiaurumus, o svarbiausia – už Pitą.
